Naujienos
Įdomus ir įkvepiantis susitikimas su Emu Griciumi
Ar socialiniai tinklai gali iškreipti mūsų požiūrį į realybę? Kaip nesijausti blogai žvelgiant į tobulą „Instagram“ istorijų pasaulį? Kaip kritiškai vertinti socialinių tinklų tobulo gyvenimo iliuziją? Į šiuos ir kitus, aktualius klausimas, atsakymų ieškojo, patirtimi bei mokslinių tyrimų išvadomis dalinosi profesionalus lektorius, verslininkas Emas Gricius susitikime su 7, 8 ir 10 klasių mokiniais sausio 27 dieną.
Susitikimo metu, lektorius pabrėžė, kad laimė, kuria dalinamės viešai, tėra mažos viso paveikslo detalės, o pilną gyvenimo dėlionę sudaro viskas, ne tik tai, ką matome Facebook‘e. Jei žmogus šypsosi nuotraukoje, gal jis tik tą akimirką nusišypso? O gal apskritai tai suvaidinta?.. Lektorius ragino nepamiršti, kad yra ir realus gyvenimas – ,,būkime jame čia ir dabar, kai vyksta kažkas svarbaus ir įdomaus. Dalyvaukime savo gyvenime taip aktyviai, kaip mokame dalyvauti virtualybėje“.
Parengė UK koordinatorė Laura Urbšytė
Apsilankymas edukacinėje pamokoje „Pinigai. Nuo kriauklelių iki kortelių“
Finansinis raštingumas viena iš šių dienų prioritetinių sričių, kurios pradedama mokytis jau mokykloje. Tiek didelis, tiek mažas privalo išmanyti, kaip elgtis su pinigais, kaip juos uždirbti, kaip skaičiuoti savo biudžetą. Visais laikais pinigai buvo atsiskaitymo už prekes ar paslaugas taip pat kaupimo priemonė. Įdomi yra pinigų istorija. Kol nebuvo banknotų, monetų, kuriuos naudojame šiandien, žmonės atsiskaitinėjo grūdų krūvelėmis, kriauklelėmis, sidabrinėmis lazdelėmis, žvėrių kailiais, net žuvimi. Tai ir dar daugiau sužinojo 3–10 klasių mokiniai, sausio 24 d. dalyvavę Lietuvos Pinigų muziejuje (Vilniuje) organizuotoje edukacinėje pamokoje „Pinigai. Nuo kriauklelių iki kortelių“. Jos metu vaikai susipažino su pinigų istorija nuo tų laikų, kai pinigai dar buvo prekės, iki tikrų metalinių monetų, popierinių banknotų. Kas galėjo būti pinigai senovėje? Kaip atrodė pirmi lietuviški pinigai? Kaip pinigai gaminami šiandien ir kam jie reikalingi? Vaikai atsakinėjo į šiuos klausimus bei „užsidirbo pinigėlių“. Taip pat apžiūrėjo vieną iš į Pasaulio Gineso rekordų knygą įrašytų eksponatų – tai piramidė, kuri pastatyta iš vieno cento monetų.
Parengė mokytojos Laura Urbšytė ir Aušra Biskienė
Išgyvenom net „tremtį“
2020 m. sausio 23 d. 6-tokai vyko į Kauną, kur pirmiausiai aplankė IX fortą. Ten dalyvavome edukacinėje pamokoje „Kaip išgyventi tremtyje?“ Man asmeniškai labai patiko, nes domiuosi istorija, o edukacinės pamokos metu didžioji dalis medžiagos buvo susieta su istorija. Vedęs pamoką gidas papasakojo apie tremtinių kelionę į Sibirą, tremtinių darbą, buitį, gyvenamą vietą, laisvalaikį. Sibire, kaip ir daugelis žinome, buvo šalta, trūko maisto, prasta buitis.
Ar žinote, kokius žmones ir kodėl trėmė? Kaip gidas papasakojo, trėmė protingus, išsilavinusius, mokančius skaityti, rašyti žmones, pvz: gydytojus, rašytojus, poetus, ūkininkus ir t.t., trumpiau tariant, inteligentus. Jie padėdavo partizanams. Tremtis buvo baisiausia bausmė. Į tremtį išvežė ne tik suaugusius, bet ir vaikus.
Vežė traukiniais gyvuliniuose vagonuose. Ilgiausia kelione truko tris mėnesius, o trumpiausia tris savaites. Būdavo ir tokių žmonių, kurie neištverdavo ir keliones metu numirdavo. Traukiniai stodavo tam tikru laiku ir patikrindavo vagonus, ar nėra numirusių. Jei rasdavo, išmesdavo pakelėj ir važiuodavo toliau. Kelionės metu vagonuose trūkdavo maisto, vandens, oro.
Taip pat sužinojome, kad nuo 2006 m. Lietuvoje yra vykdoma akcija, projektas „Misija Sibiras“. Jos metu savanoriai žmonės vyksta į tremtinių kapines, jas tvarko, stato kryžius, paminklus. Aš gerbiu tuos žmones, kurie išdrįsta sudalyvauti šioje akcijoje, ir labai džiaugiuosi, kad jie prisimena tremtyje toli nuo tėvynės mirusius lietuvius. Aš asmeniškai taip pat norėčiau dalyvauti šioje misijoje.
Antroji išvykos dalis buvo pramoginė. Po pietų skubėjome į pabėgimo kambarius „BREAK FREE“. Klasės berniukai ėjo į 1 lygio „Haris Poteris“, o mergaites pasirinko 2 lygio „Alisa stebuklų šalyje“ pabėgimo kambarius. „Alisos kambaryje“ atradome dar vieną slaptą kambarį, kuris įsiminė labiausiai. Rekomenduočiau apsilankyti tiems, kurie nebijo tamsos, mėgsta iššūkius, patinka netikėtumai, ir be abejo tiems, kurie nori labiau suartėti, susidraugauti, nes komandinis darbas nugali nesklandumus, ir pykčius.
Ši ekskursija suteikė mums ne tik nauju žinių, bet ir paliko daug gerų prisiminimų.
Parengė Ema Maučeckaitė, 6 klasė
Antakalnio kapinėse pagerbtas poetės N. Miliauskaitės-Bložienės ir Laisvės gynėjų atminimas
Pagarba tautai prasideda nuo pagarbos žmogui. Stiprinant jaunosios kartos pilietiškumą bei suvokimą, kiek mums svarbus yra žmogus, kaip ir kodėl turime didžiuotis tais, kurie kuria, kovoja dėl savęs, dėl kitų, auginame stiprų, turintį savo nuomonę Lietuvos pilietį, savo krašto mylėtoją. Sausio 24 d. grupė 3–10 klasių mokinių lankėsi Antakalnio kapinėse. Čia pagerbė iš Keturvalakių kilusios poetės Nacionalinės premijos laureatės Nijolės Miliauskaitės-Bložienės atminimą. Apsilankę ant rašytojos kapo uždegė žvakę bei kartu su Keturvalakių bendruomenės atstove L. Kuršvietiene padėjo gėlių. Prisiminimais apie poetės vaikystę pasidalino jos sesuo Benita Miliauskaitė. Ji papasakojo apie Nijolės pomėgį namuose kurti teatrą.
Pagarbą mokiniai išreiškė ir Lietuvos Laisvės gynėjams, žuvusiems per 1991-ų metų sausio 13-osios įvykius. Čia mokiniai uždegė atminimo žvakes, rimties minute pagerbė jų atminimą.
Parengė lietuvių kalbos mokytoja Aušra Biskienė
Paminėtos poetės N. Miliauskaitės-Bložienės 70-osios gimimo metinės
2020 metų sausio 23 d. poetei Nijolei Miliauskaitei-Bložienei būtų sukakę 70 metų. Šia proga mokykloje mokytojai ir mokiniai susirinkę į rytmetį tylos minute paminėjo iš Keturvalakių kilusios poetės, Nacionalinės premijos laureatės Nijolės Miliauskaitės-Bložienės atminimą. Bibliotekininkė Vilija Urbšienė trumpai priminė rašytojos biografiją, o lietuvių kalbos mokytoja Aušra Biskienė pasidalino pačios rašytojos, jos sesers Benitos Miliauskaitės prisiminimais.
„Giliai giliai manyje, kažkur pačiame mano esybės dugne, yra kažkas, kas visada budi ir viską stebi, viską atsimena, viską žino. Renka po kruopelytę įspūdžius, vaizdus, garsus ir spalvas, krauna tamsiame lobyne ir palieka ten fermentuotis, keistis, transformuotis. Prireikus – atneša kartais ir į eilėraštį. Nesikišu į tai, tiesiog esu. O kai rašau, gal savaime ateina tai, kas tą akimirką turėtų ateiti?“ – N. Miliauskaitė.
Parengė lietuvių kalbos mokytoja Aušra Biskienė