Naujienos

.....PASKAITYKITE IR PASIDŽIAUKITE MŪSŲ MOKYKLOS MOKINIŲ SUKURTA PASAKA....

Tvenkinio gelmėse

   Niekas neprisimena, kuriame Lietuvos miestelyje tai nutiko. Beržyno pakraštyje žydrą akį merkė tvenkinys. Prie jo snūduriavo du žvejai. Ar jie sapnavo, ar tikrai tai buvo, kai iš vandens pasigirdo šnabždesys. Abu vyrai nustebo ir pradėjo klausytis...
   - Kviečiu jus pasivaikščioti mano tvenkinio gelmėse!
   Žvejai sužiuro vienas į kitą. Jų išplėstose akyse tvyrojo baimė ir nežinia.
   - Greičiau nerkit, ko laukiat? Arbata atšals! – sudundeno balsas.
   - Gal tikrai aplankom žuvų karalystę?! Tiek kartų į ją žiūrėjom, o svečiuose nebuvom...
   Žvejai nėrė į paslaptimi apgaubtas kūdros gelmes. Jie didžiai nustebo ten išvydę nykštuką. Jis virė kvapnią dumblių arbatą.
   - Na! Pagaliau ryžotės užsukti! Aš jūsų seniai laukiau. Mano vardas Gelmiukas.
   Jiems begeriant arbatą pas nykštuką į svečius užsuko tvenkinio gelmių karalienė. Pamačiusi svečius labai apsidžiaugė ir pakvietė apžiūrėti savo karalystės. Žvejai mielai sutiko. Pasimėgavę neįprasta arbata, patraukė apžiūrėti vandens gelmių. Netrukus jie pamatė augančią obelį. Po ja buvo prikritę gražių obuolių. Karalienė nusijuokė ir paaiškino, kad čia ne obuoliai.

   - Žiūrėk, žiūrėk, jų viduje kažkas juda! – tarė vienas iš žvejų.
   - Nesiartinkit! – iš išgąsčio pabalęs sušuko nykštukas.
   Ir staiga iš už didžiulės uolos išlindo milžiniškas šamas.
   - Traukitės nuo mano vaikų! – užriaumojo jis.
   Visi stovėjo perbalę. Tik karalienė ramiu balsu tarė :
   - Nusiramink, jie mūsų svečiai.
   Šamas tingiai apsisuko ir išnyko dumblinoje gelmėje. O karalienė savo svečius pakvietė į savo didžiulius, kažkada buvusius gražius rūmus, kurie dabar buvo apaugę dumbliais. Viskas čia buvo apleista, apgriuvę...
   Tada gelmių valdovė pradėjo pasakoti žvejams seną, liūdną istoriją.
   - Kadaise čia buvo graži karalystė su spindinčiais rūmais. Tas medis, kurį matėte – mūsų protėvių palikimas. Ant jo amžių amžiais augo didžiausias mūsų karalystės turtas – trys nuostabūs perlai. Jie priklausė trims mano sūnums : Poseidonui, Neptūnui ir Bangpūčiui. Kai berniukams sukako septyneri metai, aš perlus jiems padovanojau. Perlai turėjo saugoti sūnus nuo pavojų : audrų, tamsos ir karščio. Bet ir sūnūs jiems atsilygindami prižadėjo perlus saugoti. Po dvylikos metų sūnūs panoro išplaukti į undinių puotą, kuri vyko kitame tvenkinio krašte.
   Rytą nubudę sūnūs suskato ruoštis pobūviui. Tai buvo jų pirmas viešas pasirodymas visai tvenkinio bendruomenei. Nenorėdami prastai atrodyti, jie pasisiūdino puošnius apsiaustus pas žymiąją tvenkinio dizainerę Raudę. O senasis išminčius Šamas negailėjo jiems patarimų, kaip puotoje kultūringai bendrauti.
Prieš pat išskleidžiant pelekus pro duris, vyriausias sūnus Poseidonas prisiminė dovanotuosius perlus.
   - O, juk jie mums galėtų atnešti sėkmę. Juk ten bus daug įtakingų damų.
   - Taip, taip, -pritarė jam Bangpūtis. – Gal perlų spindesys mums garantuotų puikią ateitį?
   - Gal jūs ir teisūs. Tik nepamirškim, perlai – mūsų apsauga nuo visų negandų. Turime akylai juos saugoti, -priminė Neptūnas.
   Tad man pažadėję perlus saugoti, jie leidosi į kelią.
   Staiga po keleto sekundžių visą tvenkinį nutvieskė akinanti šviesa ir pasigirdo siaubingas trenksmas. Tai buvo Dievas Dzeusas. Jis supyko, kad gelmėse vyksta linksmybės, o tvarkos trūksta. Žaibas buvo stebuklingas, pataikęs į vieną žvejį, pavertė jį žuvimi – karpiu. Žvejo draugas labai išsigando ir nuskubėjo pas gelmių valdovę klausti patarimo kaip išgelbėti draugą. Valdovė pasakė, kad reikia atkurti jos sugriautą karalystę ir surasti brolius, išėjusius laimės ieškoti.
   Žvejys ilgai klajojo vandenyno dugne. Jau buvo beprarandąs viltį ir staiga už didelio akmens pamatė ramiai besėdinčius brolius. Žvejys papasakojo nutikusią jo draugui nelaimę ir paprašė brolių kartu atstatyti karalystę. Nors ir kaip nenorėjo broliai tačiau sutiko padėti.
   Sugrįžę pas valdovę savo sėkmės perlus broliai įdėjo į jos karūną ir viskas stebuklingai atgijo. Karpis vėl atvirto į žmogų.
   Karalienė išlydėdama žvejus perdavė jiems Dzeuso žodžius :
   ,,Tvenkinyje turi būti griežta tvarka, antraip visas žuvis paversiu šliužais.“ Visi siaubingai išsigando, o labiausiai – karalienė!!! Jie akimirksniu pradėjo tvarkytis, o vakare visa karalystė blizgėjo kaip niekada. Kiekvienas menės kampelis dvelkė nepakartojama, žmonių uoslei niekada neužuosta gaiva su koralų prieskoniu ir lelijų kvapu. Karalienė surengė puotą, kurios dar niekas šiame tvenkinyje nebuvo matęs. Visos tvenkinio žuvys susirinko į puotą. Viename menės kampe Šamas savo kraupiomis istorijomis virpino jaunų žuvelių širdis, kitame menės kampe, trys karalienės sūnūs šokdino žaviausias rūmų damas. Tokių laimingų tvenkinio gyventojų dar niekas niekada nebuvo matęs.
   Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau...

1–10 klasių mokiniai